Rotveileriai

 ROTVEILERIO KILMĖS ISTORIJA:

Su romėnų legionais- Europos užkariauti! Rotveileriai- viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Jų kilmės istorija siekia romėnų laikus, kai rotveileriai buvo gyvulių varovai ir sargai. Varginami karščių bei speigų, jie keliavo per Alpes su romėnų kariuomene, prižiūrėdami ir varydami galvjų bandas. Jie buvo armijos maitintojai, nes saugojo bandą nuo plėšrių laukinių žvėrių bei gyvulių vagių.Prireikus, su kariais stodavo į mūšį. Rotveilerių uodegos buvo kertamos, dėl dažnų sužalojimų, norint juos apsaugoti nuo mirtinų infekcijų. Šių šunų paskirtis- daugialypė. Ilgesniam laikui, romėnai įsikūrė netoli dabartinio Viurtenburgo, Nekaro upės pakrantėje. Jų pastatyta Rotveilerio gyvenvietė, padovanojo vardą šunų veislei. Romėnų atsigabenti šunys susikryžmino su vietiniais ir gan greitai ši veislė tapo populiari. Rotveileriai ir toliau darbavosi varovais bei sargais, pakeisdavo arklius- traukė vežimus, gabeno produktus į muges. Tuomet jiems prilipo Rotveilerio mėsininkų šunų (Metzgerhund) vardas. Mėsininkai veisė juos  dėl puikių darbinių savybių bei akivaizdžios naudos, kas būdinga visai vokiečių kinologijai. Yra pasakojama, kaip mėsininkai ir kiti prekijai, pririšdavo pinigus rotveileriams pakaklėje, o patys užplųsdavo Viurtenbergo smukles. Kai 20a. pradžioje, Vokietijos policijai prireikė daugiau tarnybinių šunų, rotveileriai buvo tarp labiausiai šiai tarnybai tinkamų.

IŠVAIZDA:

Kūnas juodos spalvos, su aiškiai išreikštomis gelsvos arba rudos spalvos dėmėmis ant skruostų, krūtinės, kojų ir antakių. Dėmės krūtinėje suformuoja du ryškius apverstus trikampius, kurie neturi būti susijungę. Nagai juodi. Gomurys gali būti su juodomis dėmėmis, nors liežuvis yra rausvas. Nasrai stambūs, tačiau žandikaulis neišsikišęs.
Rotveilerio akys šiltos, tamsiai rudos – bet kokios kitos spalvos akys būtų nukrypimas nuo standarto. Ausys nulėpusios, prigludusios prie galvos. Kailis vidutinio ilgumo, tankus, gerai sulaikantis vandenį.
Gimdami rotveileriai turi uodegas. Seniau uodegos šalintos, nes saugant gyvulius dažnai lūždavo ir būdavo infekcijos šaltinis. Uodegos šalinamos iki pirmo slankstelio iš karto po gimimo. Daugelyje Europos Sąjungos šalių tokios operacijos draudžiamos. Atsižvelgiant į tai, naujausiame Tarptautinės kinologų federacijos rotveilerių standarto aprašyme, sutrumpinta uodega nėra privaloma.
Krūtinė plati ir siekia šuns alkūnes. Nugara tiesi. Pagal Tarptautinės kinologų federacijos standartus, patinų ūgis turi būti 61–68 cm, patelių – 56–63 cm. Vidutinis svoris 50 kg patinams ir 42 kg kalėms.

PIRMIEJI APRAŠYMAI, KLUBAI, PARODOS:

Pirmasis rotveileris, aprašytas 1882m., tačiau kinologai standartą tobulino ne kartą.  Standartą nupiešė dailininkas A.Kullas. Be abejonės, to meto rotveilerai, mažai kuo priminė dabartinius šios veislės šunis. 1907m. Heidelberge įkurtas Vokietijos rotveilerių mylėtojų klubas, po kelių metų- Pietų Vokietijos rotveilerių mėgėjų klubas, vėliau- Tarptautinis rotveilerių klubas.Šiuo metu, aktyviausiai dirba ADKR ( Allgemeiner Deutscher Rottweiler Klub), įkurtas 1921m. 08 14. Šis klubas siekia, kad būtų veisiami tik sveiki, stabilios psichikos, puikaus kūno sudėjimo bei išsaugoję darbines savybes rotveileriai. Kasmetinės ADKR parodos, sutraukia rotveilerių mylėtojus iš viso pasaulio.

ROTVEILERIAI MŪSŲ KRAŠTE:

Pirmieji rotveileriai Lietuvoje atsirado dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau tikslesnių žinių apie juos neturime. Rotveileris buvo aprašytas 1937 m. išleistoje Povilo Krygerio knygoje “Šuns dresūra”.

1976 m. V.Vatolinas iš Rusijos atsivežė kalytę KEI KARA KOBRA. KOBRA turėjo palikuonių, tačiau nė vienas iš jų nedalyvavo parodose, todėl jų likimas nežinomas.

1985 m. V.Pleckevičienė atsivežė iš Tulos kalę TEDI, kuri buvo proporcingo sudėjimo, neypatinga gražuolė, tačiau tipiško rotveilerio charakterio: rami, pasitikinti savimi, atidi. Jos šuniukai jau pasirodydavo parodose. 1988 m. V.Pleckevičienė (veislynas Iš Rojaus Slėnio) atsigabeno iš Lenkijos dar vieną kalę FARSA z Golkowa, o R.Trakymienė iš Maskvos atsivežė HAIDI. Vėliau Lenkijoje pirktas patinas MAT z Gęboczka buvo kergiamas su Lietuvos rotveilerių kalėmis, daug jo palikuonių dalyvaudavo parodose. 1990 m. veislynas Iš Rojaus Slėnio įsigijo pusei metų puikų angų veisimo patiną BORGVAALE PRINZ OF DARKNESS, kuris labai pagerino rotveilerių kokybę Lietuvoje. Po to iš Lenkijos ir Rusijos nupirktos kelios kalės turėjo gausų būrį gerų šuniukų. V.Pleckevičienė vežė kergti savo kales į Vokietiją pas geriausius reproduktorius, iš ten atsigabeno dar tris patinas , busimus reproduktorius. Šiandien galima parodyti penktosios, šeštosios kartų rotveilerius bei pasidžiaugti, kad Lietuvoje veisti šunys nėra prastesni nei Europos rotveileriai ir tikrai geresni nei estų ar latvių. Beje, jei lygintume Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos rotveilerių psichiką, drąsiai galėtume teigti, kad mūsų šunys geriausiai atitinka tarptautinius reikalavimus.

Nemažai Lietuvos rotveilerių dalyvavo užsienyje šunų parodose ir ten neblogai buvo įvertinti. Tai pasakytina apie CHANI iš Pavilnio (sav. R.Kazlauskaitė), kuri padarė didelę įtaką Lietuvos rotveilerių genetiniam fondui. Jos dėka veislyne „PUMA” gimė daug puikių šuniukų. Tarp jų - perspektyvus reproduktorius, daugelį metų laimėjęs geriausio Lietuvos rotveilerio vardą, nugalėjęs ne vienoje Lietuvos bei užsienio parodose, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos ir tarptautinio šunų grožio čempionas TIKAS PUMA (veisėja ir sav. R.Kazlauskaitė)

AR LENGVA BŪTI ROTVEILERIU?

Gerai išauklėtas, treniruotas ir socializuotas rotveileris bus patikimas ir mylintis draugas. Tačiau nedresuotas arba blogai dresuotas šuo gali būti destruktyvus ir netgi labai pavojingas šeimininkui ir aplinkiniams. Rotveileriai myli vaikus, yra labai ištikimi, lengvai mokosi ir siekia įtikti. Jie gali būti labai užsispyrę, todėl juos mokant reiktų elgtis griežtai, tačiau teisingai.
Rotveileriai loja retai. Patinai dažniausiai tyliai stebi aplinką ir išlieka ramūs, kol nėra grėsmės. Kalių lojimas gali būti problema joms susilaukus šuniukų. Įdėmūs šeimininkai dažniausiai pastebi, kada rotveileris jaučia grėsmę. Lodamas šuo dažniausiai išreiškia ne atsaką į realią grėsmę, o susierzinimą dėl išorinių veiksnių (skambutis, mašinos signalizacija). Esant grėsmei, plaukai pasišiaušia per visą nugaros ilgį, šuo prityla arba negarsiai urzgia. 
Rotveileriai labai stabilūs ir savimi pasitikintys šunys. Renkantis laikyti šios veislės šunį reikia įvertinti rotveilerių dydį ir jėgą. Ankstyva socializacija ir susipažinimas su kuo daugiau naujų žmonių ir situacijų yra labai svarbūs teisingai auklėjant.
Rotveilerių agresija siejama su blogu veisimu, auklėjimu, socializacijos trūkumu, natūraliu sargumu arba smurtu prieš šunį. Išreikšta agresija yra nusižengimas standartams.