Partneriai ir rėmėjai:
  • http://www.kobushi.lt
  • http://www.kika.lt
  • http://www.manofm.lt
  • http://www.hotfm.lt
  • http://www.animal.lt
  • http://www.k-9.lt
  • http://www.champ-europe.com
  • http://www.rolandaszeimys.lt
  • http://www.stovyklos.net
  • http://www.kedainiugrudai.lt
Paremkite beglobius gyvūnus:


Jaunojo kinologo ABC

     Labai dažnai tenka girdėti žmonių pasakojimus apie tai, kaip nusprendė įsigyti šunį ir apie pirmas sunkias jo auginimo dienas. Teko susidaryti nuomone, kad dažnai šuo įsigyjamas paskubomis, gerai nesusipažinus su veisle, priežiūra, tinkamu auklėjimu. Neretai šuo namuose atsiranda dėl vaikų užgaidos ar kaip nelaukta dovana. Ne kartą esu stebėjusi, kai garbingo amžiaus močiutė bando nulaikyti pavyzdžiui nenuoramą haskį ar net stafą. Taigi pirma didžiausia klaida - pasirinkta netinkama veislė. Juk mažai namuose būnantis, nemėgstantis sportuoti žmogus įsigyjęs veržlų, aktyvų šunį, paprasčiausiai - jį kankins. Todėl negalima pirkti šuns, kuris patinka tik eksterjeriškai, arba tokį šunį augina draugai ir giminaičiai, ar tai tiesiog madinga. Reikia suprasti, kad su įsigytu šuniu reiks gyventi daugiau nei dešimt metų.

    Enciklopedijoje perskaičiau kokie nuostabūs yra Berno zenenhundų veislės šunys. Ir lengvai dresuojami, ir nesusigundantys svetimo pasiūlytu skanėstu, ištvermingi, stiprios sveikatos. Tiesiog svajonių šuo, kurį galima auginti tiek bute, tiek voljere. Deja, realybė kitokia. Šie šunys jokiu būdu nepritaikyti gyventi bute, nes yra ilgo plauko ir šeriasi laaabai daug. Taip pat dauguma šių šunų yra geriausi veterinarų draugai, linkę į alergijas bei sąnarių ligas. Žinoma tai linksmi, geraširdžiai, labai mylintys vaikus šunys. Todėl auginantys mažamečius vaikus bei gyvenantys privačioje valdoje žmonės tikrai liks patenkinti šiais meškinais. Tad, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam todėl apie norimą veislę visų pirma gaukite kuo daugiau informacijos.

   Kitas etapas – tinkamo šuniuko išsirinkimas. Internete radau kelis skelbimus apie skelbiamas naujas vadas. Paskambinau. Vienoje jau buvo likęs tik vienas šuniukas, kitoje – patinėliai rezervuoti, bet pasiūlė užsisakyti iš likusių kalyčių. Kai pasakiau, kad norėčiau šuniukus apžiūrėti, atlikti testus (skaitykite: tinkamo šuns pasirinkimas) man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma, nes apžiūrėdama galiu užkrėsti šunis, o jeigu laukčiau, kada tai bus galima atlikti jau visi šuniukai bus išparduoti. Tai kaipgi galima aklai pirkti? Jei kalė buvo laiku vakcinuojama ir prižiūrima atvesti šuniukai įgauna imunitetą ir juos apžiūrint ir testuojant apkrėsti neįmanoma. Tad radus norimos veislės šuniukus taip pat nereiktų skubėti, o įsigyti tiktai apžiūrėjus ir įvertinus įgimtas šuns savybes. Patyrę, išmanantys savo darbą, sąžiningi kinologai ir veisėjai tam tikrai neprieštarauja.

    Pagaliau augintinis namuose. Kartu su šuniu į namus reikėtų parsinešti ir narvą. Kol šeimininko nebūna namuose - augintinis ramiai sau miegos narve. Nei vienas gyvūnas neatliks reikalų ten, kur miega. Šeimininkui grįžus augintinis išvedamas į lauką. Kol šuo jaunas vedžioti reikia dažnai (5 – 6 kartus). Parėjus iš lauko augintinis gali žaisti su jumis, vaikščioti, tyrinėti aplinką. Šitaip auginamas šuo ne tik greitai suformuos refleksą kentėti ir laukti kol bus išvedamas į lauką, bet ir liks nepaliesti batai, tapetai bei baldai.

Dresuoti šunį reikia pradėti nuo pat pirmų dienų parsinešus į namus, o bendras pamokas mokyklose patartina pradėti lankyti sulaukus keturių mėnesių.

 

Jeigu norite turėti paklusnų šunį, neužtenka jį dresuoti kelis kartus per savaitę. Jūs su savo augintiniu turite visur bendrauti tik komandomis. Komandos sakomos:

„sėdėt“, „gulėt“, „stovėt“, „greta“, „pas mane“, „vieta“ . Labai svarbu, kad komanda būtų ištarta aiškiai, garsiai, vieną kartą. Jeigu šuo nepakluso atliekamas mechaninis veiksmas, t.y. spustelėjimas ranka, patempimas pavadžiu.

Svarbu įsidėmėti, kad šuniui negalima leisti bendrauti su kitais šunimis, nes kitaip šuo pradės jumis nesidomėti. Pamatęs savo gentainius norės kuo greičiau bėgti pas juos ir neklausys jokių komandų. Jeigu šuo nebendraus su kitais šunimis, galiausiai jie jam taps neįdomūs.

 Komanda „pas mane“

Šią komandą reikia pradėti ugdyti nuo pat pirmųjų dienų, parsinešus šunelį iš lizdo į namus. Tolimesnėje dresūros eigoje ši komanda taps viena pagrindinių komandų. Prieš šerdami šunelį pakvieskite vardu, pritūpę laikykite rankose indelį su ėdalu ir ištarkite - "pas mane". Atbėgus šuniui prie jūsų duokite indelį su ėdalu ir glostydami kartokite - "geras pas mane". Balsas turi būti švelnus skatinantis. Viena maloniausių komandų šuniui, ateiti pas savo šaimininką!

Kol nėra susiformavęs refleksas geriau šuniuko nuo pavadžio nepaleisti. Geriausia yra vedžioti ilgu pavadžiu ir leisti augintiniui nuo jūsų nutolti per pavadžio ilgį. Vėliau ištarti komandą “pas mane” ir prisitemti pavadžiu pasodinant šunį priešais save. Kada šuo komandą atliks pats, galima atsegti nuo pavadėlio. Pirmuosius kartus patartina nešiotis kišenėje skanėstų (smulkiai pjaustyto sūrio ar dešros gabalėlių). Jei šuo išgirdęs komandą nepaklus, ištiesite ranką su skanėstu. Kai šuo prisiartins duosite skanėstą ir skatinsite balsu.

Komandai "pas mane" ugdyti, galima naudoti ne tik skanėstą, bet ir šuns mėgiamą daiktą - žaislą (guminis kamuoliukas, cypentis žaislas, medžiaginė "pelė"). Kiekvieną kartą atėjus šuniui pas jus duokite pasidžiaugti jo mėgiamu daiktu.

Negalima šunio bausti, jai atėjo paveluotai, nes šuo pradės bijoti atbėgti pas jus.

Komanda „sėdėt“

Ištarus komandą "sėdėt", šuns užpakalinė dalis mechaniškai spaudžiama žemyn. Jei šuo nesėda, kąsnelis virš galvos laikomas taip, kad norėdamas jį pasiekti, šuo būtų priverstas atsisėsti. Šuniui sėdint glostoma krūtinė. Kuomet šunelis nepriekaištingai vykdo komandą kąsnelis nebeduodamas. Taip pat ugdomas šuns išlaikymas: šuo pasodinamas ir paliekamas vis ilgesniam laikui šeimininkui nueinant vis toliau. Šuniui pajudėjus, šeimininkas privalo kuo skubiau sugrąžinti šunį į pradinę padėtį ir pasodinti ištarus komandą "sedėt". Šuniui taisyklingai vykdant komandą, šeimininkas grįžta prie šuns apeidamas jį ir atsistoja savo augintiniui iš dešinės pusės, paglosto jam krūtinę ir paskatina.

Komanda „gulėt“

Ištarus komandą „gulėt“ ranka spaudžiame keterą. Šuniui atsigulus glostoma nugara. Jeigu šuo tuoj po paguldymo bando atsistoti, reikia dar kartą su griežtesne intonacija pakartoti komandą "gulėt" ir spustelti keterą, gulimoje padėtyje palaikyti 5 - 10 sekundžių.

 Komanda „stovėt“

Komandos "stovėt" taip pat reikia pradėti mokyti nuo mažų dienų. Ji reikalinga šuns apžiūrėjimo, šukavimo, valymo ar maudymo procedūrų metu. Uždėti antkaklį ar prisegti pavadėlį yra daug lengviau, kai šuo ramiai stovi.Pradėti pratinti šuniuką prie šios komandos, kaip ir prie visų kitų, geriausia tokioje vietoje, kurioje nėra pašalinių dirgiklių (automobilių, svetimų žmonių, kitų šunų). Tada šuo geriau ir greičiau įsisavina visa tai, ką turi išmokti.
Pradėti mokyti komandą "stovėt" reikia tada, kai šuo jau moka vykdyti komandas "sėdėt" ir "gulėt" ir gali tose padėtyse nejudėdamas išsilaikyti ne mažiau kaip vieną minutę.
Dresuotojas stovi dešinėje sėdinčio šuns pusėje ir duoda komandą "stovėt", o po 1 - 2 sekundžių kaire ranka apkabinęs šunį per pilvą, kilsteli jį. Kai tik šuo atsistoja, dresuotojas paglosto jam pilvą.
Jeigu šuo bando atsisėsti, dresuotojas vėl uždeda kairę ranką jam ant pilvo, truputį prilaiko, kad šuo negalėtų atsisėsti, pakartoja komandą "stovėt" ir ištaria žodinį paskatinimą "geras šuo".

Reikia žinoti, kad ši komanda šuniui yra pati sunkiausia ir jos mokymas užtrunka ilgiau negu kitos komandos.

 Komanda „greta“

           Šią komanda galima ruošti šuniuką sulaukus keturių mėn. amžiaus. Šuniukas turi būti įpratintas prie pavadėlio ir antkaklio ar tramdomosios grandinėlės. Pratinant prie pavadėlio reikia atkreipti dėmesį, kad šuniukas nepatirtų traumos, pratinama palaipsniui, žaidimo formoje. Jaigu šuo vyresnis ir niekada nepratintas judėti greta, patartina naudoti griežtą antkaklį - parforstą, arba elektrošokinį antkaklį - (tik instruktoriaus priežiūroje).

Pratinti šuniuką judėti greta rekia žinomoje vietoje, ten kur nėra pašalinų dirgiklių (automobilių, žmonių, kitų šunų), sutelkiant visą dėmesį į vedlį. Vedlys dešine ranka, juosmens lygije laiko pavadėlį. Pavadėlis turi būti neįtemptas ir pakankamai ilgas, kad vedlys galėtų patogiai jį laikyti. Pratimas pradedamas pradine padėtimi t.y. šuniukui sėdint greta vedlio kairės kojos. Pirmajį žingsnį vedlys atlieka kaire koja ir dešine ranka trukteli pavadėlį į priekį, "pakirtus" pavadėliu vedlys būtinai paskatina šuniuką - kaire ranka paglostydamas nugarą ir šoną, bei švelniu balsu ištaria - "geras". Jaigu šuniukas linkęs į maistą galima skatinti kąsneliu (nedidelis maisto gabalėlis visuomet laikomas tarp rodomojo ir nykščio pirštų kairėja rankoje), tuoj po "pakirtimo" pavadėliu. Pradedant eiti, sustojant, kečiant kryptį, keičiant tempą jokia žodinė komanda ar ženklas šuniukui neduodami. Šuniukas pratinamas judėti pagal vedlio tempą ir kryptį. Komanda šuniukui judėti, sustoti, ar keisti kryptį yra pats vedlys.
Paaiškinsiu plačiau : šuniukas visą laiką privalo orientuotis į vedlį, už tai pradėjus vedliui judėti, šuniukas juda kartu, o sustojus šuniukas pasodinamas greta kairės vedlio kojos netariant nė žodžio! Taisyklingai naudojant salyginį ir nesalyginį dirgiklius, šuniukas labai greitai supranta kas iš jo reikalaujama.

Sėkmės ir kantrybės dresuojant!